NERINGOS
SAVIVALDYBĖ
Spausdinti
 

Savivaldybės biudžetinė įstaiga, Taikos g. 2, LT-93121, Neringa, tel. (8 469) 52 234, faks. (8 469) 52 572. 
El. paštas meras@neringa.lt  administracija@neringa.lt  Juridinių asmenų registras, įstaigos kodas 188754378.


Prisijungimas gyventojams
Naujienų prenumerata
Įrašykite savo el.pašto adresą


 

 
 
Pradžia
Valstybinė kalba

Pagal Konstitucijos 14 straipsnį lietuvių kalba yra valstybinė kalba.
Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.
Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.

 

Bendrinė lietuvių kalba
Šalia tarmių, lietuviai turi ir bendrą visiems literatūrinę, arba bendrinę kalbą. Tai yra visos tautos susižinojimo ir bendravimo priemonė. Ja leidžiami laikraščiai, žurnalai, knygos, ji vartojama valstybės, mokslo ir kultūros įstaigose, kalbant per radiją ir televiziją. Tai sunorminta, kalbininkų apdorota kalba, kuri turi turtingą žodyną ir įvairių sričių terminiją.
Lietuvių bendrinė kalba susiformavo tik XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje, tačiau jos ištakų galima ieškoti XVI amžiuje, t. y. nuo tada, kai prasidėjo lietuvių raštija. Tais laikais Lietuva buvo padalinta į dvi dalis: Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę ir Mažąją Lietuvą (arba Rytų Prūsiją). Ekonominės, politinės ir kultūrinės sąlygos lėmė, kad bendrinė kalba šiose dalyse formavosi nevienodai. Rytų Prūsijoje jos kūrimosi procesas buvo spartesnis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje – žymiai lėtesnis. Pirmoji lietuviška knyga išėjo Rytų Prūsijoje 1547 metais. Tai buvo Martyno Mažvydo “Katekizmo prasti žodžiai”. Pirmosios knygos autorius buvo kilęs iš žemaičių tarmės ploto, todėl rašė žemaitiškai. Tačiau jis taikėsi ir prie to krašto, kuriame gyveno, kalbos, t. y. prie daugumos vietinių gyventojų vartojamos vakarų aukštaičių tarmės.  Nuo XVII amžiaus vidurio Rytų Prūsijoje susiformavo gana vientisa lietuvių raštų kalba kaip tik šios tarmės pagrindu. Raštija Mažojoje Lietuvoje ypač suklestėjo XVIII amžiuje: čia pasirodė reikšmingų kalbotyros darbų, iškilo grožinė literatūra, kurios viršūnė – nuostabi Kristijono Donelaičio kūryba. Tačiau XIX amžiaus antroje pusėje vokiečiams vykdant germanizaciją, gimtoji kalba buvo visai išguita iš Mažosios Lietuvos mokyklų ir apskritai iš viešojo gyvenimo.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo pat pradžios formavosi du raštų kalbos variantai. Vienas rėmėsi tokia kalba, kuri buvo vartojama vidurio Lietuvos žemumose. Ja rašė Mikalojus Daukša, Merkelis Petkevičius, Boguslavas Chilinskis. Antrasis raštų kalbos variantas susidarė Lietuvos valstybės centre – sostinėje Vilniuje ir jo apylinkėse. Jam pradžią davė to krašto rytų aukštaičių tarmė. Žymiausias šios tarmės atstovas buvo Konstantinas Sirvydas, pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius. Dar ilgai mūsų raštijoje buvo vartojamos įvairios tarmės, atskirais laikotarpiais įsigalėdavo tai viena, tai kita tarmė. Pavyzdžiui, XIX amžiaus pradžioje į literatūrinę ir kultūrinę veiklą įsitraukė gausus žemaičių inteligentų būrys: Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas. Dėl to raštų vartosenoje labiau iškilo žemaičių tarmė. XX amžiaus antrosios pusės raštijoje vis labiau ėmė įsitvirtinti aukštaičių tarmė.

Kanceliarinė kalba
Tai kanceliarijos (lietuviškai dar galime pasakyti – raštinės) ir čia rengiamų dokumentų kalba. Šia kalba rašomi valdžios įstaigų (taigi ir mūsų įstaigos) administraciniai ir tarnybiniai dokumentai, įvairūs tvarkomieji ir šiaip reikalų raštai. Kanceliarinė kalba yra bendrinės kalbos atmaina, turinti tam tikrų savo ypatybių. Kadangi tai bendrinės kalbos dalis, jai privalomi bendrieji norminės kalbos reikalavimai, dėsniai ir taisyklės. Tačiau kaip bendrinės kalbos speciali atmaina, kanceliarinė kalba turi šioje srityje tevartojamų raiškos būdų bei reiškinių, pagal kuriuos skiriasi nuo kitų sričių kalbos. Taigi nebūtinai tai, kas dera kanceliarini kalbai, tinka kitoms kalbos vartojimo sritims.
Dokumentai fiksuoja, nusako ir liudija svarbią reikšmę turinčius gyvenimo reiškinius, todėl čia vyrauja tikslus, nuoseklus, loginis minčių dėstymo būdas. Ir jų kalba turi būti tiksli, konkreti, be dviprasmybių ar emocinių atspalvių.



Paskutinis atnaujinimas: 2017-05-18 10:46:49
Meras 
Mero darbotvarkė 
        
 
 DARIUS JASAITIS
  

 



 
 

© Neringos savivaldybė
Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.
Skaičiuojama nuo: 2006-06-06 Šiandien apsilankė: 2784
Iš viso apsilankė: 6353980 Dabar naršo: 26