mobile menu toggle Pradžia
lt
en de

Ar žinote, kad?

... kuršininkų kalba – neabejotinai latvių kalbos tarmė. Jos pagrindą sudaro Kuržemės latvių tarmės, kurių atstovai nuolat kėlėsi į Kuršių neriją ne mažiau kaip du šimtmečius. Paskutiniųjų atsikėlėlių kalba skyrėsi nuo pirmųjų, kurie išsinešė ryškesnį senosios kuršių ir lyvių kalbų substratą, nepažino kai kurių skolinių iš slavų kalbų, vėliau atėjusių į Kuržemės latvių kalbą.

Kuršininkų kalba netapo nei rašytine, nei religijos kalba. XVIII a. Karvaičiuose ir Kuncuose pamaldos buvo laikomos lietuviškai, o iki XX a. vidurio – dar Juodkrantės ir Nidos bažnyčiose.

Doc. dr. Dalia Kisieliūnaitė, „Paskutinioji kuršininkų karta“

... kuršininkų kalboje daug lituanizmų, pvz., antaki „antakiai“, artims „artimas“, brangs „brangus“, dirža „diržas“, dulkes „dulkės“, greits „greitas“, lašini „lašiniai“, puiks „puikus“, sekmines „Sekminės“ (šventė), vaisas „vaisius“, žaibis „žaibas“, žands „žandas“, žents „žentas“ ir kitų.

Kuršininkai iš lietuvių perėmė nemaža slavizmų, religinių terminų, pvz., grīks „nuodėmė“, krikščiānis „krikščionis“, miests „miestas“, spavieda „išpažintis“, užgavienis „Užgavėnės“, venčavānė „sutuoktuvės“, Velīkas „Velykos“, žegnāti „žegnotis, palaiminti“, žegnāne „palaiminimas“.

Vartojami lietuviški skaitvardžiai nuo „11“ iki „19“: Vienālik, dvīlik, trīlik, ... devnālik. Yra net lietuviškų gramatinių formų: būčau „būčiau“, nākčau „prieičiau“, varetumit „galėtute“.

Fonetikoje irgi ryški lietuvių kalbos įtaka. Turimos afrikatos c, dž vietoj latv. š, ž, pvz., zalkči „žalčiai“, briedži „briedžiai“, biču „bičių“, sirdžu „širdžių“. Pasitaiko žemaičių tarties elementų, pvz., dieku „dėkui“, diel „dėl“, gieda „gėda“, liguonis „ligonis“.

Mažosios Lietuvos enciklopedija, skyrelis „Kuršininkai“

... laukiniñkai – senovėje Prūsijos bei Mažosios Lietuvos senieji laukų gyventojai, vėliau įsigiję nuosavus ūkius-laukus – kaimiečiai prūsai ir lietuvininkai. Laukininkų kolektyvas sudarė kaimo bendruomenę, susidedančią iš atskirų nuosavų ūkių, bet bendrai valdančią dalį gamybos priemonių ir kolektyviai atliekančią kai kurias gamybines funkcijas.

Mažosios Lietuvos enciklopedija, skyrelis „Laukininkai“

 ... senieji Kuršių nerijos (kopų, Užmario) gyventojai buvo vadinami kopininkais. Mažosios Lietuvos žemyninės dalies gyventojai (laukininkai, pelkininkai, pievininkai, žuvininkai) žiūrėjo į kopininkus kaip į visai kitokius žmones. Tą lėmė etniniai bruožai (būtent Kuršių nerijoje buvo susitelkę kuršininkai), ypač tradicinės gyvensenos ypatybės XVIII–XIX a., kai neriją pasiglemžė keliaujančios didžiosios kopos.

Mažosios Lietuvos enciklopedija, skyrelis „Kopininkai“

.... senoji Nidos gyvenvietė siekia pačius seniausius prabaltų apsigyvenimo laikus. Tai liudija visiems baltams žinomas jos vardas, plg. prūsų upėvardis Nyda, Sasnoje Neide.

Galima spėti, kad, pirmiesiems baltams (prabaltams) apsigyvenus Kuršių nerijoje, arti dabartinės Nidos tekėjo upelis, kuris vadintas Nida „tekančioji“ (Kuršių marių vanduo t. p. tekantis).

Mažosios Lietuvos enciklopedija, skyrelis „Nida“

... kurėnas yra dirbtinis vardas, paplitęs po Antrojo pasaulinio karo. Kurėno vardas atsirado atsitiktinai – profesorius V. Gudelis siūlė tokias kuršių žvejų valtis vadinti kuršėnais. Tačiau dėl korektūros klaidos spaudoje paskelbtas kurėno vardas greitai paplito.

Mažosios Lietuvos enciklopedija, skyrelis „Kurėnas“

... vienintelis išlikęs autentiškas kurėnas yra  Lietuvos jūrų muziejaus senųjų laivų ekspozicijoje. Šį Nidoje nuskandintą kurėną sovietmečiu buvo įsigijęs Rygos buities muziejus. Jūrų muziejui pavyko kurėną iš latvių išprašyti. Laivas 1989 m. buvo restauruotas, 10 metų juo buriuota mariose.

Remigijus Sereika, „Vadovas po Kuršių neriją“

... Angių kalnas yra aukščiausia Nidos apylinkių kopa, jos aukštis – 58,4 m. <...> Angių kalno pavadinimas nėra labai senas ir gyvačių čia nėra. Kaip Ango kalns jis pažymėtas 1834 m. žemėlapyje „Preuβischen Urmesstischblatt“. Pavadinimo kilmė aiškinama taip: kol kopa nebuvo apaugusi mišku, jos šlaitais išsirangę takeliai iš tolo atrodė kaip gyvačiukės.

Remigijus Sereika, „Vadovas po Kuršių neriją“

... rašytojas ir kompozitorius Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas 1817 m. parašė apysaką „Majoratas“, kurios veiksmas vyksta menininko fantazijos atkurtoje jau griūvančioje Rasytės pilyje. Gotikinio stiliaus kūrinyje aprašoma vietovė „atšiauri ir atkampi“ su „varnų kraupiu kranksėjimu“. Siaubą keliantį Kuršių nerijos, Rasytės pilies vaizdą ir mistiškų įvykių atmosferą rašytojui padėjo sukurti įspūdžiai, patirti jaunystėje, kelionėse po Rytų Prūsiją lydint giminaitį teismo tarėją. Vienoje ir šių išvykų jis išgirdo apie kilmingos šeimos ginčus dėl Rasytės dvaro paveldėjimo.

Remigijus Sereika, „Vadovas po Kuršių neriją“

... 1779 m. sausio 9 d. smėlio užpustomame Karvaičių kaimelyje gimė viena ryškiausių šio krašto kultūros asmenybių – Liudvikas Martynas Rėza.

L. Rėza – Karaliaučiaus universiteto profesorius, poetas, lietuviškos folkloristikos pradininkas. 1818 m. išvertė į vokiečių kalbą ir išleido lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio „Metus“, sudarė ir 1825 m. savo lėšomis išleido lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos oder Litauische Volkslieder“.

Remigijus Sereika, „Vadovas po Kuršių neriją“

... krikštai – senieji antkapiniai paminklai iš simetriškai profiliuotų lentų ar rąstelių. Iki XX a. vid. krikštai buvo paplitę Mažojoje Lietuvoje, taip pat ir Kuršių nerijoje. <...> Krikšto lentos šonuose dažnai sutinkami paukščių siluetai. Manoma, kad gegutės, nes baltų mitologijoje šis paukštis yra likimo dievybės Laimos įvaizdis. Kiti dažnai naudoti simboliai: širdis – gailestis, meilė; gėlė – atminimas. Vyrų krikštuose naudotas žirgo galvos simbolis. <...> Dar viena šių antkapinių paminklų ypatybė – jie statyti mirusiojo kojūgalyje.

Remigijus Sereika, „Vadovas po Kuršių neriją“

... Griekų daubos vietovardis primena, kad ant nedidelės pakilumėlės šalia  senojo kelio auga labai sena liepa. Apie ją išliko daug padavimų. Pasakojama, kad buvo aukojama seniesiems dievams, buvo teisiami nusidėjėliai. <...> Nerija formavosi iš salų, o tarp jų buvo sąsiauriai, jungę jūrą su mariomis. Toks sąsiauris buvo ir ties Juodkrante. Gal Griekų dauba yra šios senosios protakos liekana?

Griekų liepa. Iliustracija iš Remigijaus Sereikos knygos „Vadovas po Kuršių neriją“

Remigijus Sereika, „Vadovas po Kuršių neriją“