Skambinti pavojaus varpais, ar palikti natūraliai eigai?

Neringos savivaldybės mero Dariaus Jasaičio kabinete gimė įdomi diskusija apie Kuršių nerijos krantų būklę. Šią diskusiją paskatino Neringoje apsilankęs Klaipėdos universiteto profesorius Ramūnas Povilanskas kartu su kolegomis krantotvarkos klausimais – Frank Van der Meulen, Rien Van Zetten, Olof Lindén bei Klaipėdos universiteto magistrantėmis.

Aukštas vandens lygis, krantų erozija – šylančio klimato  nulemtos problemos su kuriomis šiandien susiduria Kuršių nerija. Kranto linija marių pusėje keičiasi ir dėl smėlio deficito. Kaip pažymi mokslininkai, sustabdžius kopų pustymą, Kuršių nerijos krantai nebeturi galimybės pasipildyti smėliu. Dėl šios priežasties nyksta ir Kuršių nerijos ragai.

Anot Ramūno Povilansko, Kuršių nerijos ragai – nauji dariniai, pradėję formuotis septynioliktame amžiuje, smėlio pustomoms kopoms griūnant į marias. Šiandien marios atsiima tai, ką prarado per Kuršių nerijos vystymąsi.

Kaip pastebėjo meras D. Jasaitis, Neringoje tokio aukšto vandens lygio,  tiek vyraujančio rytų vėjo – niekada nebūdavo. Skaičiuojama, kad vien ties  senojo Preilos žvejų uosto teritorija per metus prarasta apie 30 metrų Kuršių nerijos kranto.

„Ar turime imtis skubių priemonių, ar palikti gamtai pačiai tvarkytis?“, – svečių teiravosi meras.

Mero kabinete atgimė viena sena idėja: anot mokslininkų, galėtų būti svarstoma galimybė Kuršių nerijoje vėl atkurti keliaujančias kopas ar jų fragmentą, kurios natūraliai pusiasalį pildytų smėliu.

Diskusijos metu sutarta skirti didesnį dėmesį Kuršių nerijos kranto marių pusėje stebėsenai ir krantotvarkos sprendinių paieškoms. Su meru diskutavę specialistai lankėsi ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijoje.