Lietuvių kalba kaip tiltas: ką atskleidė simpoziumas apie ukrainiečių integraciją

Kovo 5 d. Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas surengė II-ąjį simpoziumą „Tarp svetingumo ir atstumo: lietuvių–ukrainiečių santykių sociologija ir praktika“. Jo metu mokslininkai ir praktikai aptarė, kaip per kelerius karo metus keitėsi Lietuvos visuomenės santykis su karo pabėgėliais iš Ukrainos ir kokie iššūkiai kyla jų integracijai.

Pirmojoje simpoziumo dalyje daug dėmesio buvo skirta integracijos patirtims – aptarta pagalba ukrainietėms užimtumo ir būsto srityse, jų emocinė patirtis, pasitikėjimo kūrimas bei gebėjimas savarankiškai priimti sprendimus. Akcentuota, kad lietuvių kalbos mokėjimas yra vienas svarbiausių integracijos veiksnių, padedantis ne tik bendrauti, bet ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime bei siekti profesinių galimybių.

Neringos savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistė Asta Merkevičienė pranešime apie lietuvių kalbos įtaką ukrainiečių integracijos procesui pažymėjo, kad kalbos mokymasis glaudžiai susijęs su laikino ar nuolatinio gyvenimo Lietuvoje nuostatomis. Nors dalis ukrainiečių lietuvių kalbos pradėjo mokytis dar 2022 m., pastaruoju metu pastebimas didesnis susidomėjimas kursais. Ukrainietės lietuvių kalbą suvokia kaip pagrindinį integracijos elementą – ji svarbi ne tik kasdieniam bendravimui, bet ir geresnėms darbo bei profesinio augimo galimybėms.

Pastebima, kad lietuvių kalbos kursai dažnai tampa ir socialinių ryšių vieta – juos lankantys ukrainiečiai dažniau įsitraukia į kultūrinį gyvenimą, lankosi renginiuose, koncertuose ar muziejuose. Integracijos patirtys skiriasi priklausomai nuo gyvenamosios vietos: didieji miestai siūlo daugiau galimybių, tačiau kartu kelia didesnius reikalavimus, o mažesniuose miestuose (tokiuose kaip Neringa) spaudimas mažesnis, bet ir galimybių mažiau. Tačiau, nepriklausomai nuo miesto ir finansinių galimybių, ukrainietės kuria emocinį ryšį su miestu, mėgaujasi pagal galimybes viešaisiais renginiais ir Lietuvos gamta.

Antrojoje simpoziumo dalyje vykusioje diskusijoje aptarti kasdieniai integracijos iššūkiai. Visi simpoziumo dalyviai vieningai kalbėjo, kad su pirmuoju etapu, kai ukrainiečiai tik atvyko į Lietuvą, mūsų šalis susitvarkė puikiai, tačiau dabar turime ir tam tikrų iššūkių. Vienas jų – vieningos lietuvių kalbos kursų organizavimo sistemos trūkumas ir ribotas jų prieinamumas. Taip pat akcentuota, kad daug integracijos veiklų buvo finansuojamos iš projektinių lėšų, tačiau integracijos procesas yra ilgalaikis, todėl reikia tvarių sistemų.

Vis dar yra ukrainiečių, kurie neturi elementarių lietuvių kalbos pagrindų, todėl sunku suvokti, kaip žmonės, per ketverius metus neišmokę kalbos, apskritai gali integruotis į visuomenę. Net išmokusios lietuvių kalbą ukrainietės neturi kur aktyviai praktikuoti lietuvių kalbos, jeigu jos bendrauja tik tarpusavyje, todėl reikėtų jas įtraukti į bendras veiklas su lietuviais.

Tautinių mažumų departamento direktorius Dainius Babilas pabrėžė, kad Lietuvos mastu jau turime gerų pavyzdžių, kai aktyvios organizacijos imasi iniciatyvos, tačiau kol kas tai daugiau pavienė geroji praktika. Todėl labai svarbu, kad kiekviena įmonė, įstaiga, organizacija apmąstytų, kaip galėtų integruoti užsieniečius, net jeigu šiuo metu jų organizacijoje tokių nėra. Reikėtų patiems imtis iniciatyvos ir nelaukti ministerijų kvietimo. Taip pat akcentuota, kad ukrainiečiai gali tapti svarbia Lietuvos visuomenės ir ekonomikos dalimi, ypač tokiose srityse kaip medicina, švietimas ar inžinerija, kur jaučiamas specialistų trūkumas.

Šiuo metu Neringos savivaldybės iniciatyva 2026 m. vasario–gegužės mėnesiais ukrainiečiams organizuojami lietuvių kalbos kursai. Jų metu dalyviai ne tik mokosi kalbos, bet ir konsultuojami integracijos klausimais – dėl valstybinių egzaminų, sociokultūrinių klausimų ir kt.

Plačiau apie simpoziumo programą ir dalyvius: https://iseivijosinstitutas.lt/tarp-svetingumo-ir-atstumo-lietuviu-ukrainieciu-santykiu-sociologija-ir-praktika/