Smurto ratas

Dažnai smurtas prasideda, rodos, nekaltai, tarsi parodant vyrišką rūpestį. Partneris pradeda pavyduliauti, kontroliuoti susitikimus su artimaisiais ar draugais, tikrina žinutes, kritikuoja moters išvaizdą ar gebėjimus, reikalauja daugiau dėmesio sau.

Moteris stengdamasi išvengti galimų konfliktų bijo išreikšti savo jausmus ir mintis. Ji renkasi tenkinti smurtautojo reikalavimus, tikėdama, kad jei ji prisitaikys, vyro elgesys pasikeis. Prasideda pirmasis etapas – įtampos augimas.

Dažnai auka bando pateisinti smurtautojo elgesį. Moterys, patiriančios smurtą ne pirmą kartą, jau žino, kad konfliktai dažnės ir stiprės. Tačiau jos viliasi ir tikina save, kad pasistengus galima išvengti smurto proveržio.

Moters pastangos prisitaikyti ir išvengti konfliktų nepasiteisina, jos savivertė menkėja, o partnerio pykčio priepuoliai dažnėja. Kai įtampa tampa nebepakeliama, įvyksta smurto proveržis. Tai gali būti smūgiai, grasinimas, seksualinė prievarta ar kitokie veiksmai.

Smurtinį įvykį partneris gali bandyti teisinti: „Aš tau nieko nedariau, per jautriai reaguoji“, „Tu pati kalta“, „O kaip kitaip su tavimi susikalbėti?“, „Aš tau tik gero noriu“. Dažnai moteris netiki tuo, kas įvyko, neigia incidento rimtumą ir vengia kreiptis pagalbos.

Smurtautojui nurimus prasideda trečias etapas – susitaikymas, dar vadinamas „Medaus mėnesiu“. Smurtautojas būna geras, mylintis, rodo dėmesį, stengiasi išpirkti kaltę dovanomis, žada, kad tai, kas įvyko, nepasikartos. Moteris jaučiasi laiminga, nori tikėti partnerio pažadais.

Tačiau kartą pasireiškęs smurtas linkęs pasikartoti ir dažnėti. Nejučia grįžtama į pirmąjį etapą – įtampa, kontrolė, žeminimas tęsiasi iki kito smurto proveržio, kuris vėl baigiasi atsiprašymais ir pažadais, kad tai paskutinis kartas.